Heading 3 ::.
Tautinis ir religinis identitetas yra labai sudėtingas dalykas, tai patvirtina ir anksčiau pateikti duomenys. Pasirodo, jog nepakanka mokėti kalbą, pažinti kraštą, kuriame žmogus gyvena,žinoti jo išpažįstamą religiją, kad būtų galima apibrėžti žmogaus tautybę. Šiuolaikinės teisės normos, kurios visuotinai pripažįstamos Europoje, tokiais atvejais reikalauja, kad pilietis savo valia apsispręstų esąs tam tikros tautybės. Kitaip tariant, laisvose šalyse nė vienas pilietis be jo sutikimo ir žinios jokiu būdu negali būti priskirtas kuriai nors tautai. Demokratinių valstybių pareiga - savo -piliečius, nepaisant jų lyties, rasės, tikėjimo ar tautybės, laikyti lygiais. Jeigu lytį ir rasę .objektyviai galima nustatyti pagal fizinius žmogaus bruožus, tai tikėjimas ir tautybė yra subjektyvūs dalykai, o lemia juos tik paties žmogaus pasirinkimas. Identiteto dalys, tikėjimas ir tautybė lyginant su lytimi ir rase yra kintantys: žmonės gali keisti ir tikėjimą, ir tautybę. Taip atsitinka ne per dažnai, bet vis dėlto pasitaiko, todėl statistikos sumetimais valstybė privalo periodiškai patikrinti savo piliečių tikėjimą ir tautybę. Tai privaloma kiekvienai valstybei, kuri konstitucijoje ir tarpvalstybinėse sutartyse yra įsipareigojusi gerbti tautinių ir religinių mažumų teises. Norėdama tesėti savo demokratinius įsipareigojimus valstybė turi išsiaiškinti, ar jos teritorijoje iš viso yra skirtingų tautybių ir religijų piliečių. Taigi piliečio teisė (bet ne pareiga) apsispręsti dėl tautybės reikalauja iš valstybės (o ne iš piliečio) paklausti šito kiekvieną pilietį. Pilietis šia teise gali pasinaudoti arba ne, bet valstybė negali vykdyti savo įsipareigojimų tautinėms mažumoms, jeigu nežino, ar tokių yra. Štai kodėl būtina periodiškai nustatyti tautinę visuomenės struktūrą. Šią pareigą valstybė gali atlikti įvairiais būdais ir įvairiu dažnumu, bet visados būtina sudaryti kiekvienam piliečiui galimybę deklaruoti savo tautybę, kartu garantuojant šios, kaip ir kitų personalinio pobūdžio duomenų, informacijos statistinį slaptumą. Šalyse, kur valstybės administravimas (valdymas) pakankamai kompiuterizuotas, tokią informaciją gali kaupti specialios valstybės įstaigos, bet išlaikyti tokių duomenų slaptumą yra nelengva, be to, padidėja informacijos kaupimo išlaidos. Lenkijos sąlygomis išsamiausias ir saugiausias tokių duomenų kaupimo būdas yra visuotinis nacionalinis surašymas deja, per visą pokario laikotarpį tokia informacija surašymų metu nebuvo renkama. Kaip pagalbinis ir dalinis informacijos apie visuomenės tautinę struktūrą šaltinis, iš bėdos, gali būti tautinių ir etninių organizacijų bei draugijų narių skaičius. Vis dėlto tai ne itin tikslūs šaltiniai, nes nėra galimybių nustatyti kokia tam tikros tautybės piliečių dalis priklauso tokioms organizacijoms. (Pagal ligšiolinius skaičiavimus jų gali būti nuo kelių iki keliasdešimties procentų). Kaitais pasitaiko, jog tautinis identitetas siejamas su etnine kilme. Tokiu atveju laikomasi garsiai neskelbiamos nuostatos, jog tautybė yra paveldima. Ši nuostata pasiteisina įvairiai, bet padėtį nušviečia ne itin tiksliai. Vis dėlto, tai gali būti svarbu, paaiškinant daugelį kitų žmogaus bruožų, nusakančių jo poziciją ir elgseną. Klausimas apie tautybę yra ypač sudėtingas, nes genealoginė painiava tęsiasi per daugelį kurtų. Paties klausimo esmė - nustatyti apklausiamojo tėvų tautybę.
Heading 3::.