Heading 3 ::.
Klausimas apie religinę autoidentifikaciją Lietuvoje per 50 sovietinių metų nebuvo užduodamas nei gyventojų surašymų, nei sociologinių tyrimų metu. Religinės bendrijos, parapijos egzistavo ir sovietmečiu, tačiau jos buvo atskirtos nuo visų valstybinių struktūrų, ribojama jų veikla. Tikintys žmonės ne visi galėjo savo tikėjimą viešai deklaruoti, todėl tikinčiųjų skaičius oficialiai statistikai nebuvo žinomas. Nežinomas buvo ir tikslus religinių bendrijų (konfesijų) narių skaičius. Kaip rodo tyrimų rezultatai, konkrečios religijos skelbiami teiginiai suvokiami labai įvairiai arba visai nesuvokiami ir, nepripažįstami. Priskiriantys save konkrečiai religinei bendruomenei gali nepripažinti tos religijos dogmų, nedalyvauti maldos namų apeigose, nesimelsti. Religinė savimonė gali būti įvairi: deklaratyvi, tradicinė, individualaus jungimosi su Dievu, visuomeninio parodomojo pobūdžio ir idealioji religinės savimonės rūšis. Tarpi vilniečių lietuvių dažniau galima sociologiniais būdais užfiksuoti tradicinę ar individualaus jungimosi su Dievu religinės savimonės fomią apimančią dažniau tik vieną iš religijos definicijų - tikėjimą Dievu, konkrečios religijos skelbiamomis tiesomis. Lenkų tautybės vilniečiams dažniau būdinga visuomeninio parodomojo pobūdžio savimonės rūšis, išskirianti vieną religijos sudedamąją dalį - bažnyčią. Sociologų teigimu tokį Lietuvos tikinčiųjų susiskirstymą lėmė sovietmečiu propaguotas antireliginės ideologijos pobūdis. Įvairių tautybių žmonės savitai reagavo į šią propagandą. Ilgiau veikiami ateistinės propagandos, dalis jų visai atitolo nuo Dievo ir Bažnyčios.